Spalva įvairuoja – nugara gali būti ruda, pilkšva arba žalsvai ruda. Reprodukcinio sezono metu patinai išsiskiria šviesiai žalios spalvos šonu ir nugara, tokiu būdu vizualiai gindami savo teritoriją ir pritraukdami pateles. Patelės renkasi „atsargesnes“ spalvas – rusvus atspalvius su aiškiai išreikštomis juostomis ir tamsiais ovaliais taškais šonuose.

Buveinių pasirinkimas aprėpia atviras arba pusiau atviras sausumos vietas su mozaikine struktūra. Ši rūšis dažna sausose pievose, kopose, viržynuose, miško pakraščiuose, aikštelėse ir pakelėse, kur substratas gerai drenuojamas ir daug saulės. Svarbios ir mikrobuveinės – graužikų urvai, žemės dangos plyšiai ir augmenijos priedanga, kur galima greitai pasislėpti bei peržiemoti.

Nugara dažniausiai ruda arba pilkšva su tamsesnėmis šoninėmis juostomis ir mažomis dėmėtomis struktūromis. Reprodukcinio sezono metu patinų pilvas gali įgyti gelsvą arba oranžinį atspalvį. Patelių spalva tolygesnė, su išilgine šviesia juosta nugaros viduryje.

Buveinių pasirinkimas glaudžiai susijęs su drėgna ir vidutinio tankumo augmenija. Ši rūšis aptinkama pelkėtose pievose, drėgnuose miško pakraščiuose, durpynuose, griovių pakraščiuose, taip pat retų miškų ir krūmynų buveinėse. Šiai rūšiai itin svarbios mikrobuveinės, kuriose pakanka priedangos ir substrato drėgmės – samanų lopinėliai, žolės kuokštai, nuvirtę medžių kamienai ir lapų krūvos, užtikrinantys termoreguliacijos ir prieglobsčio galimybę. Šie driežai aktyvūs dieną, ypač šiltesnėmis dienos valandomis – jiems reikia saulės kūno temperatūrai palaikyti.

Spalva įvairuoja nuo pilkai rudos iki vario ar bronzos atspalvių. Patinų kūno spalva dažnai vienodesnio tono, o išilgai patelių ir jaunų individų nugaros gali driektis tamsi linija. Kartais individai gali turėti tamsias juostas ant šonų. Pilvas paprastai tamsesnis – pilkšvas arba juodas. Rytiniai gluodenai, skirtingai nei gyvatės, turi matomus akių vokus ir gali mirksėti. Galva maža, nežymiai atskirta nuo kūno, o uodega ilga. Praradęs uodegą, rytinis gluodenas gali iš dalies ją atauginti, tačiau ji būna trumpesnė ir kitokios spalvos. Rytiniai gluodenai gyvena įvairiose buveinėse – lapuočių ir mišriuose miškuose, miško pakraščiuose, krūmynuose, pievose su vešlia augmenija, soduose ir žemės ūkio plotuose. Itin svarbios tankesnės dirvožemio dangos ir slėptuvės, tokios kaip nukritę rąstai, akmenų, lapų ir šakų krūvos, kurios apsaugo nuo plėšrūnų ir padeda reguliuoti temperatūrą. Rytinis gluodenas yra lėtas, dažnai slepiasi dirvožemio dangoje, aktyviausiai veikia prieblandoje bei naktį ir yra prisitaikęs gyventi paslėptoje aplinkoje. Minta daugiausia bestuburiais – šliužais, sliekais ir vabzdžiais.

Ryškiausias šio žalčio bruožas yra geltonos arba šviesiai oranžinės pusapvalės dėmės galvos šonuose tiesiai už akių – vadinamoji „geltonų ausų“ žymė. Kūnas paprastai yra tamsiai žalias, rudas arba pilkas su smulkiais, tamsiais taškeliais arba skersinėmis juostomis. Apvalūs akių vyzdžiai rodo aktyvų dieninį gyvenimo būdą. Uodega ilga, palaipsniui siaurėjanti.

Gyvena drėgnose ir saulėtose vietose. Dažniausiai aptinkamas prie tvenkinių, ežerų, upių, griovių, pelkių ir užtvindytų pievų, dažnai gyvena miško pakraščiuose, pievose ir šalia sodų, kur yra vandens telkinių.

Ryškiausias bruožas – zigzago formos tamsi juosta išilgai nugaros, kontrastuojanti su bendra kūno spalva. Patinų nugara paprastai pilka arba sidabriškai pilka, o patelės dažniau rudos, vario arba tamsiai rudos spalvos. Galva trikampė ir šiek tiek platesnė už kaklą, su aiškiai matoma būdinga V formos žyme.

Angys aptinkamos saulėtuose miško pakraščiuose, aikštelėse, krūmynuose, pelkių pakraščiuose ir pievose su reta augmenija. Svarbu, kad buveinėje būtų pakankamai drėgmės ir graužikų, kurie yra pagrindinis angies maisto šaltinis, populiacija. Angys taip pat mėgsta saulės įkaitintus akmenis ir rąstus, kur gali sušilti po vėsios nakties. Latvijoje angys ypač dažnai pastebimos pavasarį, kai išlenda iš savo žiemojimo urvų ir aktyviai ieško vietų pasišildyti saulėje.

Latvijoje baliniai vėžliai gyvena gėlo vandens telkiniuose – mažuose ežeruose, įlankose, žuvininkystės tvenkiniuose, upių užutėkiuose ir žemose pelkėse su pakankamo dydžio vandens „veidrodine sritimi“. Jie renkasi stovinčio vandens telkinius arba lėtos tėkmės vandens telkinius su dumblinu dugnu ir gausia vandens bei pusiau vandens augmenija, taip pat vandens telkinius, kuriuos stipriai šildo saulė. Maitinimosi tikslais šie vėžliai taip pat lankosi mažuose vandens telkiniuose, kurie vasarą gali išdžiūti. Latvijos klimato sąlygomis galimybė sušilti užima ypač svarbią vietą balinių vėžlių gyvenime, todėl svarbu, kad buveinėje būtų patogių vietų pasišildyti – nuvirtusių medžių kamienų, žolės kuokštų ir pan. Balinių vėžlių maisto spektras aprėpia vandens bestuburius: sraiges, uodų ir apsiuvų lervas, vandens vabalus, laumžirgių lervas, sliekus ir kt., taip pat stuburinius – buožgalvius, tritonus, varles, žuvis.