Išvaizda:
Suaugusio gyvūno nugaros kiauto (karapakso) ilgis gali siekti 21 centimetrą, o paties vėžlio svoris – 1,5 kilogramo. Mūsų šiauriniame klimate gyvenantys individai dažniausiai yra labai tamsios spalvos – jų kiautas, galva ir kojos yra juodos arba tamsiai pilkos su mažais gelsvais taškeliais.

Šaltakraujis gyvūnas:
Baliniams vėžliams, kaip visiems kitiems ropliams, reikia išorinės šilumos. Jie valandų valandas guli nejudėdami ant virš vandens iškilusių medžių kamienų, šakų ar žolės kuokštų ir mėgaujasi saulės spinduliais.

Ilgaamžis ir lėtai augantis:
Baliniai vėžliai yra tikri ilgaamžiai – jis gali gyventi 70-120 metų. Vėsiame Latvijos klimate jie vystosi labai lėtai ir pradeda kurti su palikuoniais susijusius planus tik sulaukę 20-ies metų.

Mityba:
Baliniai vėžliai yra puikūs plaukikai ir nardytojai, vandenyje medžiojantys sraiges, vabzdžių lervas, vandens vabalus ir sliekus. Kartais gali suėsti varlę ar mažą žuvį, bet linkę maitintis ir augalais.

Buveinė:
Šiems vėžliams patinka stovinčio vandens arba lėtos tėkmės vandens telkiniai. Jie gyvena sekliuose, augalų prižėlusiuose ežeruose, tvenkiniuose ir bebrų užtvindytuose kanaluose.

Žiemojimas:
Ilgą ir šaltą Latvijos žiemą vėžliai pramiega žiemos miegu. Jie įsirausia į dumblą vandens telkinio dugne ir miega po ledu nuo spalio iki balandžio pabaigos arba gegužės pradžios.

Kiaušinių dėjimas sausumoje:
Vasaros pradžioje patelės ieško saulėtų, smėlingų kalvų, kurios gali būti nutolusios nuo vandens telkinio net vieno kilometro atstumu. Ten jos išsikasa 8-16 cm gylio duobutę ir padeda 5-18 baltų kiaušinių. Nors jaunikliai išsirita rudenį, dažniausiai jie neišlenda į paviršių iš karto, o peržiemoja lizde po žeme ir pasirodo tik kitą pavasarį.

Įtraukta į Raudonąją knygą:
Latvijoje ši rūšis yra itin reta, Raudonojoje knygoje priskiriama 0 kategorijai (išnykusios rūšys), ir yra griežtai saugoma visoje Europoje. Šiuo metu Latvijoje nėra žinoma jokia visiškai stabili ir didelė populiacija; daugiausia pastebimi pavieniai išgyvenusieji.

Unikali genetika:
Per tūkstančius metų šie Latvijoje aptinkami vėžliai ypač gerai prisitaikė prie atšiaurių gyvenimo sąlygų. Išsaugodami juos šioje teritorijoje, padedame išsaugoti visų pasaulio rūšių genetinę įvairovę ir palaikyti pusiausvyrą vietinėse ekosistemose.

Nors atrodo, kad balinius vėžlius puikiai saugo kiautas, gamtoje jų tyko daug pavojų:

Buveinių naikinimas:
Dėl tvenkinių ir pelkių drenavimo (melioracijos), krantų augmenijos šienavimo ir miškų kirtimo vėžliai praranda namus ir saugias vietas kiaušiniams dėti.

Eismas:
Dėl kelių statybos suskaidomos teritorijos, kuriose vėžliai gyvena. Migruodami jie juda lėtai ir neturi natūralios apsaugos nuo automobilių, todėl dažnai žūsta keliuose.

Plėšrūnai ir svetimos rūšys:
Vėžlių kiaušinius ir jauniklius ėda šernai, lapės, taip pat žmonių laukinėje gamtoje paleisti ir pasidauginę plėšrūnai – usūriniai šunys ir kanadinės audinės. Papildomą grėsmę kelia egzotiniai naminiai vėžliai (tokie kaip raudonausis raštuotasis vėžlys), kuriuos žmonės neapgalvotai paleidžia laukinėje gamtoje. Jie konkuruoja su vietos vėžliais ieškant maisto ir platina ligas, kurios yra mirtinos vietos vėžliams.

Žmogaus veiksmai:
Žolės deginimas, žvejų tinklai (gyvūnai įstringa ir paskęsta) ir tyčinis nelegalus vėžlių gaudymas, siekiant laikyti juos namuose, yra rimtos grėsmės.

Nacionaliniu mastu galioja specialus Rūšių apsaugos planas – tyrėjai nustato buveines, pritaiko tvenkinius ir miško pakraščius gyvūnų poreikiams bei veisia jauniklius nelaisvėje (pavyzdžiui, Latgalos zoologijos sode), kad vėliau juos grąžintų į laukinę gamtą.